Remigijus Šimašius apie Tėvynės gynybą

Pirmą kartą dar sovietmečiu būnant Ciuriche, buvau labai nustebęs, kai didžiulės geležinkelio stoties perono viduryje pamačiau į piramides sustatytus automatinius šautuvus, o aplink į visas puses šmirinėja šimtai skubančių praeivių ir nei vieno ginklus saugančio kario. Tik gerai apsidairęs pamačiau maskuojančiomis uniformomis apsirengusius jaunuolius, kurie tai šen. tai ten, prie kioskelių, mini bariukuose gėrė kavą, valgė spurgas, jaunatviškai stumdėsi ir kvailiojo. Man tie ginklai buvo egzotika, kadangi dar nebuvau matęs plastmasinių ir keistos konstrukcijos automatų, todėl priėjau arčiau, maždaug metro atstumu juos apžiūrinėjau ir niekas į mane nekreipė jokio dėmesio. Žinoma, tada vizą į Šveicariją gauti buvo nelengva, atvykėlių iš soc. lagerio šalių buvo vienetai, o šveicarai dar buvo labai naivūs. Lenkiu į tai, kad jų ir mūsų mentalitetas tikrai labai skiriasi. Gal klystu, bet manau, kad kokia 80 % pas mus masiškai išdalintų ginklų dingtų be žinios (oranžinių dviračių sindromas). Vieni būtų parduoti, kiti užkasti ar užkišti už stogo čyto juodai dienai, kitus pavogtų su visu seifu, su kitais prisigėrę pradėtų durnavot ar per metų šventes saliutuot, brakonieriaut ir t.t. Apie galimus nelaimingus atsitikimus jau net nešneku.

Jeigu su Sveiciarija lyginti - ten ne siap ginklus dalina. Ten kiekvienas zino kuriam padaliniui jis priklauso, kas yra vadas, savo padalinio narius, kur yra susirinkimo vieta ir t. t. Kiekvienais metais privalo dalyvauti pratimuose. Isdalinti ginklus ir manyti kad neorganizuoti civiliai gales efektiviai gintis pries tikra kariomine, mano galva biski naivu.

Kilus karo pavojui – iš esmės supaprastinti ginklų registraciją įsigyjant ginklus, leidžiant juos įsigyti šalies gynybai pasirengusiems asmenims pagal š anksto apsibrėžtus kriterijus.

Man patinka šitas biurokratiskas mąstymas Tipo, jei karas- tai suses geri dedes seime ir palengvins biski įstatymus ginklams įsigyti.

Pateiksiu pavyzdį apie nacionalinius Tėvynės gynimo ypatumus iš konkrečios bylos. 1927 spalį Lietuvos kariuomenės teismas nagrinėjo 8-ojo pėstininkų pulko eilinio J.S. bylą, kurioje jis buvo kaltinamas tuo, kad 1920 spalio 27 d. karinių veiksmų su lenkais metu savavališkai pasišalino iš savo dalies,kuri buvo dislokuota priešakinėje fronto linijoje, turėdamas tikslą visiškai išvengti tarnybos, ir slapstėsi iki 1926 spalio 31d., kada Ukmergės policininko L.G.buvo sulaikytas, o vedamas į nuovadą, prašė būti paleistas ir siūlė dviejų dolerių kyšį. Remdamasis Karinių įstatymų sąvado XXII knygos 133 straipsniu ir Baudžiamojo statuto 149 str.1 dalimi teismas jį nuteisė 8 metų sunkiųjų darbų kalėjimo bausme su numatytais Baudžiamojo statuto 28-30 str. padariniais, atimant kario vardą ir pašalinant iš kariuomenės. P.S. Valstybinį kaltinimą palaikė tikrai ne Kauno ap. prokuroras E.P.

Tikiuosi priekaištus dėl patriotizmo stokos Antanas taiko ne man, nes mes vienos kelionės metu jau buvom sutarę, jei kas, veikt kitaip, ne atvirai, taip stengiantis pakenkt daug daugiau nei su pistoletu, bet čia ne viešam aptarimui. Be to, kai artėji prie super senjoro amžiaus tai lakstymas po pvz. Viršužiglio mišką Pakaunėj su PPSu rankoj ir 6 šoviniais nuo kokio helikopterio, apginkluoto termovizoriais ir kulkosvaidžiais, darant 10-15 min. prisėdimus poilsiui ant kiekvieno kelmo tai vaizdelis tikrai ne koks. O jei visa tai visų džiaugsmui dar ir tiesioginiame kokio pervyj baltyjskyj eteryje visam pasauliui, tai tokios dramatiškos gaudynės jau tikrai kirstų per mano, kaip smogiko reputaciją. Gal jie manęs net nešautų, pavaikytų kokį pusę km ir taip užmūčytų. Gal jau geriau paliksiu tai jėgerių batalionui.

gerutis parašė: ... Aišku būtų pasirinkimas - priduoti, arba lageris, žinoma ne Lietuvoje, o daug toliau ir su perspektyva daugiau negrįžti. Duos Dievas taip neatsitiks, bet manau bent jau psichologiškai tam visada reikia ruoštis.

---

Yra dar vienas pasirinkimas, irgi neblogas Imti legalu ginkla i rankas ir priesintis okupantui.
Aisku galima pradeti isvedzioti, as nebejaunas, ar perjaunas, ar ne kariskis, ar NATO cia reikalas,ar beviltiska, ar vel ka nors...Zinoma tai visada lengviau, negu veikti

Na bet jau cia kaip kam patogiau
Kaip sakoma, pagal zmogaus charakteri